Pastatų renovacijos sistema
Per pastaruosius 50 metų atlikus poveikių statybinėms medžiagoms, kurias pažeidžia drėgmė ir įvairūs vandeniniai druskų tirpalai, mechanizmų tyrimus, pavyko tiksliai apibrėžti korozijos mechanizmus ir nustatyti šių procesų mažinimo ar šalinimo strategijas. Remiantis šiomis žiniomis ir patirtimi, buvo sukurtos drėgnų pastatų izoliavimo ir renovavimo sistemos.
Renkantis geriausią techninį sprendimą labai svarbu tinkamai diagnozuoti ir įvertinti korozijos priežastis. Šiuo metodu ne tik užtikrinamas nepertraukiamas pastato eksploatavimas, bet ir sumažinamos remonto išlaidos, nes tai leidžia efektyviai planuoti darbo krūvį, darbo ir medžiagų sąnaudas.
Laikui bėgant korozijos poveikis stiprėja. Atliekant tik paviršutinišką ar uždelstą „kosmetinį“ remontą, gerokai padidėja išlaidos. Gali tekti keisti elementus, kurių iš pradžių nereikėjo keisti. Todėl pradiniu etapu daugiausia dėmesio reikėtų skirti drėgmės ir korozijos tipui ir mastui nustatyti. Priemonės gali apimti gruntinio vandens lygio ir vandens nutekėjimo krypties nustatymą, konstrukcinių ir paviršinių mūro drėgmės bandymų atlikimą įvairiuose lygiuose ir pastato mūro bei tinko druskingumo įvertinimą.
Didelis mūro konsrukcijų drėgmės kiekis randamas rūsio grindyse ir mažėja didėjant mūro aukščiui, kol ties tam tikru aukščiu pasiekia sausą mūrą atitinkančią vertę. Tokia situacija rodo, kad mūro konstrukcijoje vyksta kapiliarinis kilimas, ir tuo remiantis galima įvertinti problemos rimtumą.
Mūro konstrukcijos drėgmės kiekis yra palyginti mažas ir atitinka sausą mūrą, o vėliau smarkiai padidėja žemiau žemės paviršiaus aplink pastatą. Tai rodo vietinę vandens migraciją į mūro konstrukciją, pavyzdžiui, per pažeistus vertikalios izoliacijos sluoksnius.
- Dažų sluoksnio pažeidimai
- Tinko pažeidimai
- Plytų pažeidimai
Rengiant rekomendacijas, remonto apimtis ir metodas (įskaitant vietos perprofiliavimą, lietaus vandens nuvedimą ir nuotėkio strategijas) turėtų būti pasirenkami remiantis drėgmės priežasčių analize. Antrasis žingsnis – nustatyti pažeistų pastato elementų remonto apimtį ir metodą bei nustatyti, kuriuos reikia pakeisti.
Tuomet reikėtų nustatyti vertikalios izoliacijos ir bendros renovacijos būdą, įskaitant galimą horizontalios membranos atstatymą mūro konstrukcijoje.
Pasirinktuose sprendimuose turėtų būti nurodyta membranos vieta ir jos sąsaja su kitomis izoliacijos rūšimis, tiek viduje, tiek išorėje. Tam, kad renovacija būtų veiksminga, į visa tai reikia atsižvelgti renkantis medžiagas.
Konstrukcinė mūro drėgmė pirmiausia atsiranda dėl lietaus vandens, nuotėkio ir dirvožemyje esančio gruntinio vandens. Vanduo į mūro konstrukciją gali prasiskverbti per netinkamą izoliaciją arba pažeistą dangą. Sprendžiant drėgno mūro korozijos problemą, labai svarbu atidžiai atsižvelgti į vandens cheminę sudėtį.
Į podirvio vandenį, daugiausia gaunamą iš lietaus, nuotėkio ir panaudoto vandens, patenka cheminiai junginiai iš užteršto oro (ypač pramoninėse zonose), išplaunami lietaus (sieros junginiai, anglies junginiai ir kt.) ir ištraukiami iš paviršinio dirvožemio (pvz., azoto junginiai).
Požeminės pastatų dalys taip pat patiria gruntinio vandens, kurio lygis gali labai svyruoti priklausomai nuo metų laikų, kritulių kiekio ir pan., poveikį. Jo agresyvumas yra daug mažesnis, palyginti su podirvio vandeniu. Abiejų rūšių vandenį gali papildomai paveikti nuotekos, pakeičiančios jo cheminę sudėtį ir sustiprinančios jo galimą korozinį poveikį izoliacinėms dangoms. Siekiant nustatyti drėgmės šaltinius, atliekamais diagnostiniais tyrimais rekomenduojama ištirti įvairių rūšių druskų kiekį tinke arba siūlėse. Tačiau aptikti drėgmės poveikio požymius – dėmes, dėmeles, druskingumą, augančius grybelius ir mūro konstrukcijos pažeidimus – paprastai yra daug lengviau.
Ryšys tarp drėgmės lygio aukščio išorinėse ir vidinėse pastato sienose dėl lietaus ir nutekančio vandens. Tiesiogiai nutekantis vanduo nukreipiamas į išorines sienas, dėl to padidėja drėgmės lygis.
Ryšys tarp drėgmės lygio aukščio išorinėse ir vidinėse pastato sienose dėl gruntinio vandens. Išorinės sienos geba difuziškai išgarinti daugiau drėgmės, todėl jos lygis būna žemesnis.
Patekęs į mūro konstrukciją vanduo pamažu per mūro elementų ir siūlių kapiliarų porų tinklą patenka į aukštesnes dalis. Šio kapiliarinio drėgmės perdavimo parametrai, įskaitant aukštį, kurį ji gali pasiekti, ir tekėjimo greitį, priklauso nuo įvairių veiksnių:
a) dirvos sluoksnių tipo ir išsidėstymo bei topografinių ypatybių;
b) sienos gebėjimo sugerti drėgmę, kuriam turi įtakos izoliacijos būklė, gruntinio ir podirvio vandens lygis bei gretimo dirvožemio filtravimo koeficientas;
c) mūro parametrų, pvz., poringumo, sugeriamumo, sorbcijos, higroskopiškumo, kapiliariškumo ir kapiliarinio skersmens;
d) kapiliariniu būdu perduodamo vandens cheminės sudėties ir
e) difuzinio garavimo iš mūro virš drėgmės lygio pajėgumo, atsižvelgiant į oro sąlygas ir vandens garų sklaidą per sienos paviršių.
Mūro drėgnumui įtakos turi ir po juo esantis gruntas. Dirvožemių kapiliarinio kilimo geba yra skirtinga, panašiai kaip ir statybinių medžiagų. Todėl virš gruntinio vandens lygio esantis pastatas gali būti veikiamas drėgmės dėl kapiliarinio kilimo iš grunto. Kapiliarinio kilimo mastas taip pat priklauso nuo mūro tipo.
Plytų mūre kapiliarinis kilimas vyksta per visą pjūvį; akmens mūre, ypač mažai sugeriančio akmens, kilimas vyksta tik skiedinyje.
Dauguma parametrų yra nepriklausomi kintamieji. Renovuojant galima paveikti tik „r“ ir „x“ reikšmes, taip koreguojant mūro struktūrą, kad sumažėtų kapiliarų skersmuo ir pasikeistų drėkinimo kampai.
Medžiagos, kurių porų skersmuo mažas, yra atsparios vandeniui, esant hidrostatiniam slėgiui.
Medžiagos su kapiliarų poromis (maždaug nuo 80 nm iki 20 μm) drėgmę perduoda kapiliariniu būdu.
Didesnio skermens poros praleidžia vandenį veikiant slėgiui, neįskaitant kapiliarinio kilimo. Plytos dėl atvirų porų ir kalkių bei molio skiedinio struktūros drėgmę perduoda kapiliarine struktūra.
Vandens kilimo mūro kapiliarais intensyvumą nusako šis ryšis:
vandens sugerties pajėgumas = difuzinio garavimo pajėgumas
Daroma prielaida, kad mūras gali nepertraukiamai siurbti vandenį (iš podirvio ir gruntinio vandens) ir kad kapiliarais perduodama drėgmė išgaruoja cokolio srityje. Ši priklausomybė rodo, kad bet koks parametro pokytis, pavyzdžiui, palankios oro sąlygos (aukšta temperatūra, vėjas, pertvarų izoliacija), turi įtakos drėgmės srautui. Išgaravusi drėgmė greitai pasipildo iš grunto, vasarą ji greičiau išgaruoja išorinės sienos plokštumoje, o žiemą – vidinės sienos plokštumoje.
Šiuo atveju kapiliarinio perdavimo sukelta konstrukcinė drėgmė atsiranda dėl podirvio vandens, nuotėkio ir gruntinio vandens poveikio, o paviršinė drėgmė – dėl drėgmės kondensacijos ant mūro paviršiaus ir higroskopinės drėgmės absorbcijos.
Ryšis tarp mūro vandens sugerties pajėgumo tiesioginio drėgmės poveikio zonoje ir difuzinio garavimo pajėgumo, nulemiantis kapiliarinio kilimo pasireiškimą, intensyvumą, sezoniškumą ir pasiekiamą aukštį.
1 – vandens sugerties zona
2 – drėgmės perdavimo zona
3 – garavimo zona
Mūro paviršiaus ir konstrukcijos drėgmė.
Paviršiaus drėgmė
1 – kondensacijos zona pastate, prasta pastato izoliacija,
arba papildomas vietinis poveikis (pvz., šilumos tilteliai)
2 – statybinių medžiagų arba ant mūro paviršiaus susikaupusių druskos junginių higroskopinio drėgmės sugėrimo sritis
Kapiliarinio kilimo šaltiniai
3 – drėgmė, sugeriama iš lietaus ir podirvio vandens
4 – drėgmė, sugeriama iš gruntinio vandens
Difuzinio garavimo pajėgumo ir pamato vandens sugertiems pajėgumo ryšys rodo, kad drėgmės kilimo aukštis dviejose mūrinėse sienose, pastatytose iš tos pačios medžiagos, bet skirtingo storio, panašiomis sąlygomis skiriasi. Plonesnis mūras pasiekia tam tikrą drėgmės lygį ir pusiausvyrą tarp vandens įsiurbimo ir išgarinimo pajėgumų. Šis lygis išorėje yra šiek tiek žemesnis nei viduje (dėl difuzinio garavimo vasarą).
Priešingai, storesnio mūro sienos pasižymi gerokai didesniu drėgmės lygiu, nes pamatai sugeria daugiau vandens (didesnis paviršiaus plotas) ir dėl to proporcingai padidėja garavimo plotas. Dangos (keraminės, akmeninės ir kt.), dažų dangos (pvz., lamperija) arba tinko dangos, kurios riboja garų difuziją, pvz., cemento, sumažina difuzinį garavimo pajėgumą, todėl padidėja konstrukcinės drėgmės aukštis.
Ribota difuzija, pavyzdžiui, cokolio srityje, padidina garavimo zoną ir padidina mūro drėgmės lygį. Šis poveikis pastebimas ir atliekant tinko remonto darbus cokolio srityje, pavyzdžiui, naudojant tradicinį cementinį tinką.
Drėgmės lygio aukštis mūre, priklausomai nuo vietos ir reikiamo difuzinio garavimo paviršiaus ploto. Šis ryšis taikomas įvairaus storio mūrui ir įvairių difuzinių savybių išorinėms dangoms, jei vanduo gali būti nuolat sugeriamas per juostinius pamatus.
Pastato pertvarų drėgmės negalima analizuoti vietoje. Matavimus reikia atlikti remiantis toliau nurodytomis taisyklėmis:
a) nustatyti pagrindines pastato vietas, kuriose yra išblukusi tinko danga ir paveiktas drėgmės, druskų nuosėdų mūras, korozijos paveiktos tinko dangos ar mūro siūlės ir pan.,
b) kiekviename nustatytame taške išmatuoti mūro drėgmės kiekį įvairiuose aukščiuose (pvz., 0,5 m, 1 m, 1,5 m ir 2 m virš grindų lygio), kad būtų galima įvertinti drėgmės kapiliarinio kilimo mastą,
c) taškuose, kuriuose yra daug drėgmės, išmatuoti drėgmės kiekį įvairiuose storio lygiuose, įskaitant paviršių, prie paviršiaus esančią zoną ir storiausią vietą per vidurį.
Išmatavus mūro drėgmės laipsnį ir grindų drėgmę, galima sudaryti išsamų viso pastato grindų žemėlapį. Tokie dokumentai gali padėti tiksliai parinkti projektinius sprendimus, įskaitant izoliacijos tipus ir antrinių konstrukcinių membranų išdėstymą mūre.
Džiaugiamės galėdami padėti Jums visais klausimais, susijusiais su mūsų gaminiais, kur įsigyti arba koks yra tinkamas sprendimas jūsų projektui.
